Inžinierius, mokslininkas, kūrėjas
Gimė 1878.12.20(21) pagal seną arba 1879.01.2(3) naują kalendorių, Kurklių valsčiaus Užunevėžio kaime.
Mirė emigracojoje 1964.12.16 New York. Plaikai palaidoti Čikagos Lietuvių Tautinėse kapinėse, o 1996m., pagal testamentinį pageidavimą, perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines, prof. P. Leono kapą, kur palaidota iš Sibiro tremties grįžusi žmona Onutė Leonaitė - Kairienė. 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo, 1917 metų Vilniaus Lietuvių Konferencijos, iki 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Tarybos Vicepirmininkas atkakliausias ir principingiausias Lietuvos Nepriklausomybės, Vasario 16 Akto autorius ir signataras, VLIK'o organizatorius ir pirmasis pirmininkas, Lietuvos Socialdemokratų lyderis. |
Kairys - pavardė pravardinė. Tumasonis dėl kairiarankiškumo buvo pravardžiuojamas Kairiu, todėl klebonas gimusį Stepuką užrašė Kairiu.
Baigęs Kurklių pradinę mokyklą, 9 metų Stepas išvyko į Palangos progimnaziją, kurią su pagyrimu baigė 1894 m. ir, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, tais pačiais metais įstojo į Šiaulių gimnazijos penktąją klasę. Šiauliuose, kur "raudonojo Grafo" VI. Zubovo sukurtoje aplinkoje formavosi žymieji Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai - socialistai (Povilas Višinskis, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Vincas Čepinskis, Jonas Vileišis, Kazimieras Venclauskis, Vaclovas Bielskis ir kt.), Stp. Kairys susipažino su dviem draudžiamomis idėjomis: lietuvybe ir tik ką gimstančia Vakarų Europos socialdemokratija. Abi jos ir liko pagrindiniu Jo gyvenimo idėjiniu kelrodžiu. Gimnaziją Steponas baigė 1898 m. ir tais pačiais metais įstojo į Petrapilio Technologijos Institutą. Čia tęsė abi draudžiamas veiklas, už ką jau kitais metais iš Instituto buvo pašalintas. |
1899 m. pradžioje Stp. Kairys atvyko į Vilnių ir pasinėrė į Lietuvos Socialdemokratų veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės ir neturtingųjų gerovės bei lygesnių teisių su turtingaisiais. Stp. Kairys tapo Lietuvos kairiųjų lyderiu. Kartu su kitais idėjos draugais Lietuvos Socialdemokratų Partiją (LSDP), įkurtą dar 1896 m. padarė lietuvišką, ir jos programos minimum dalyje buvo teigiama: "Atkurti neprigulmingą Demokratišką Lietuvos Respubliką, liuosai susifederavusią su lenkais, latviais, gudais ir ukrainiečiais".
Tuo laikmečiu net ir tokiam lietuvybės milžinui Juozui Tumui - Vaižgantui Lietuvos nepriklausomybės mintis buvo tokia beprotiška, kad savo "Tėvynės Sarge" Jis rašė: "...bepročiai iš lietuviškos Socijaldemokratiškos partijos kliedi apie kažkokią Lietuvos neprigulmystę, kuri niekam nesisapnavo ir kurios niekam nereikia... mes Sargiečiai kaip ir visa konservatiška iki kaulų smegenų Lietuva pripažįstame, kad Rusijos Ciecorius yra mūsų Ciecorius nuo Rusijos nerūpinas skirties". Tai buvo reakcija į Stp. Kairio atsišaukimus, manifestus išplatintus po visą Lietuvą, kuriais LSDP vardu Jis Lietuvos žmones kvietė atkurti Lietuvą ir kartu lengvinti Lietuvos žmonių gyvenimą. |
Mikli plunksna padarė Stp. Kairį svarbiausiu LSDP partijos minčių formuotoju. Visi LSDP atsišaukimai pagrindiniais klausimais buvo Stepono Kairio parašyti ir galutinai suredaguoti. Jo atsišaukimai, atspausdinti lietuvių ir lenkų kalbomis, baigdavosi šūkiais:
"Šalin karę!" "Šalin carą!" "Lai gyvuoja 8 val. darbo diena!" "Lai gyvuoja 1- mosios gegužės šventė!" "Lai gyvuoja laisva Lietuvių tauta!" "Tegyvuoja Vilniaus seimas!" "Tegyvuoja socijalizmas!" Stp. Kairys Vilniuje tapo aktyviu darbininkų ratelių organizatoriumi, dažnai kalbėdavo jų susirinkimuose pristatydamas Viktor, Marian ir kt. vardais. |
Jis atspausdino ir visą eilę kovingų brošiūrų, pasirašęs slapyvardžiais: Dagilis, Dėdė, Kūgis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kt. Vėliau jis visą laiką buvo nepamainomas socialdemokratų spaudos organų vyriausias redaktorius. Visa širdimi dirbo socialdemokratų eilėse ir joms vadovavo, būdamas įsitikinęs, kad socialistinis sąjūdis Lietuvoje, neatsižvelgiant į jo internacionalumą buvo ir yra savas sąjūdis. Stepono Kairio galvosenoje socializmo siekiai derinosi su lietuvių tautos laisvės lūkesčiais.
Stp. Kairys, talkininkaujant LSDP, lemiamai įtakojo Didžiojo Vilniaus Seimo darbo programą 1905 m. Jis, turėdamas 24 metus buvo šio seimo vicepirmininku, dr. Jono Basanavičiaus dešiniąja ranka. Tai Jis, pirmininkaudamas pirmąją, sunkiausią dieną, pasuko seimo eigą politine kryptimi. Jis redagavo ir Lietuvos autonomijos rezoliuciją.
Apie savo reiškimąsi Didžiajame Vilniaus Seime Stp. Kairys pats taip rašė: "Skatinu, kad Seimas nesibaigtų kalbomis, kad būtų priimta politiniu klausimu rezoliucija, kad iš Vilniaus grįžę delegatai turėtų ką pasakyti namie... Siūliau ruoštis kovai su caro valdžia, kovoje iš vieno eiti su visomis Rusijos imperijos tautomis ir iškovoti sau laisvę savaip tvarkyti ir savaip gyventi".
Stp. Kairys, talkininkaujant LSDP, lemiamai įtakojo Didžiojo Vilniaus Seimo darbo programą 1905 m. Jis, turėdamas 24 metus buvo šio seimo vicepirmininku, dr. Jono Basanavičiaus dešiniąja ranka. Tai Jis, pirmininkaudamas pirmąją, sunkiausią dieną, pasuko seimo eigą politine kryptimi. Jis redagavo ir Lietuvos autonomijos rezoliuciją.
Apie savo reiškimąsi Didžiajame Vilniaus Seime Stp. Kairys pats taip rašė: "Skatinu, kad Seimas nesibaigtų kalbomis, kad būtų priimta politiniu klausimu rezoliucija, kad iš Vilniaus grįžę delegatai turėtų ką pasakyti namie... Siūliau ruoštis kovai su caro valdžia, kovoje iš vieno eiti su visomis Rusijos imperijos tautomis ir iškovoti sau laisvę savaip tvarkyti ir savaip gyventi".
1905 m. revoliuciniam sąjūdžiui subliuškus Stp. Kairys redagavo "Naująją Gadynę" ir vadovavo rinkimų į I Dūmą boikotui, o ją išvaikius, rinkimams į II Dūmą. Kartu tęsė studijas.
Kauno gubernijoje išrinkus penkis atstovus lietuvius socialdemokratus Stp. Kairys tapo šios grupės idėjiniu vadovu. II Dūmą išvaikius, 1907 m. kaip LSDP svečias dalyvavo Rusijos SDDP 5-jame Londono suvažiavime, sakė sveikinimo kalbą. Išsiaiškinęs, kad nei Plechanovas, nei Martovas, net nei Gorkis, o tuo labiau Uljanovas - Leninas nieko gero nežada ateities Lietuvai, grįždamas iš Londono, Krokuvoje sušaukė VII LSDP suvažiavimą, ir visa tai nulėmė, kad niekad LSDP netapo Rusijos SDDP dalimi. LSD partija visam laikui liko laiko savarankiška Partija. Po suvažiavimo, 1907 m. grįžo į Petrapilį, baigė studijas ir išvyko į Rusijos gilumą pas inž. P. Vileišį praktikuotis tiltų statyboje. |
Nuo 1911 m. rudens jis jau vėl Vilniuje, aktyvus LSDP leidžiamų raštų ir laikraščių bendradarbis, o nuo 1912 m. pradžios ėmėsi dirbti Vilniaus savivaldybės kanalizacijos skyriuje. Čia jį užklupo pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija.
1915 m. pabaigoje susirinkę visų politinių srovių atstovai išrinko iš savo tarpo penkių asmenų grupę lietuvių reikalams atstovauti ir ginti juos nuo okupacinės valdžios. Tą grupę sudarė Dr. J. Basanavičius, Stp. Kairys, P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys ir kun. J. Stankevičius. 1916 m. pradžioje okupaciniams organams jie įteikė memorandumą, kuriame buvo akcentuota vargana lietuvių kultūrinio bei politinio sąjūdžio būklė. 1916 m. gegužės mėn. ši grupė prisidėjo prie "Rusų Pavergtųjų Tautų Lygos" ir raštu JAV prezidentui W. Wilsonui papildė 12 lietuvių atstovų pasirašytą memorandumą, kuriame, remiantis laisvo tautų apsisprendimo principu, buvo reikalaujama laisvos nepriklausomos Lietuvos. Tų pačių metų birželio mėn. tos grupės įgalioti trys nariai (A. Smetona, Stp. Kairys, J. Šaulys) dalyvavo Pavergtųjų Tautų Lygos kongrese Lozanoje. |
1917 m. rugsėjo mėn. vokiečių valdžiai leidus Lietuvių Vilniaus Konferenciją, Stp. Kairys išrinktas prezidiumo vicepirmininku. Jam buvo patikėta vesti bevei visus konferencijos posėdžius. Taip pat Jis išrinktas Lietuvos Tarybos vocepirmininku. Jo pasiūlytos nepriklausomybės formuluotės buvo priimtos pagrindu.
Lapkričio mėn. 2 - 10 d. kaip Lietuvos Tarybos prezidiumo narys Stp. Kairys dalyvavo Berno Lietuvių konferencijoje. Grįžęs iš konferencijos, savo bute Vilniuje, Totorių 3, pradėjo leisti specialų, nepriklausomybės įgyvendinimui skirtą laikraštį "Darbo balsas". Čia telkėsi jėgos, siekiančios atkurti Lietuvą, kaip nepriklausomą demokratinę Respubliką. Tačiau jau gruodžio mėn. 11 d. Tarybos dauguma pasidavė vokiečių valdžios reikalavimui, nukrypo nuo konferencijos jai duotų įgaliojimų ir pateikė formuluotę, pagal kurią iškrito žodis "demokratinė" ir buvo pripažįstamos konferencijos bei amžina ištikimybė Vokietijai. Vokiečiams duoti įsipareigojimai buvo nepriimtini Stp. Kairiui bei kai kuriems kitiems Lietuvos Tarybos nariams. Todėl 1918 m. sausio 8 d. Stp. Kairys pasiūlė Tarybai anuliuoti gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus. Jis pasiūlė nepriklausomybei skelbti formulę, kuri tik redakciniu požiūriu skyrėsi nuo 1918 m. vasario 16 d. akto. Tą pasiūlymą palaikė J. Staugaitis, A. Petrulis, P. Klimas, K. Bizauskas ir A. Stulginskis. Už pasiūlymą Tarybos posėdyje balsavo 12, prieš - 3, susilaikė - 2. Tokiu būdu Stp. Kairio pasiūlymas buvo priimtas. Bet ginčas tęsėsi toliau. Sausio 26 d. A. Smetona ir J. Šaulys pasiūlė patvirtinti rezoliuciją su konvencijomis. Prieš tą pasiūlymą balsavo: M. Biržiška, Stp. Kairys, J. Vileišis, S. Narutavičius, A. Stulginskis. Pasiūlymą priėmus 12 balsų prieš - 5, Stp. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir M. Biržiška iš Tarybos pasitraukė. |
1918 m. vasario 15 d. iš Tarybos išėjusi opozicija įteikė Tarybos daugumos komisijai pareiškimą, kuriame buvo nepriklausomybės akto tekstas ir pasisakė sutinkanti grįžti Tarybon, jei dauguma priims jų formulę. Tą pareiškimą pasirašė: J. Vileišis, Stp. Kairys, M. Biržiška ir S. Narutavičius.
Istorikas prof. Zenonas Ivinskis, vertindamas šį įvykį, rašė: "Pasirašius šį nutarimą, kuris vėliau pradėta vadinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktu, Stp. Kairys galėjo su dideliu pasitenkinimu konstatuoti, DAUGUMA PASIDAVĖ MAŽUMAI".
Bet pasirašius Vasario 16 -osios Aktą Tarybos dauguma slapta nuo opozicinės mažumos pradėjo daryti žygius paversti Lietuvą monarchine valstybe, kviečiant Wiurtenbergo hercogą Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tai sužinoję Stp. Kairio vedami kairieji liepos 13 d. protestuodami iš Tarybos pasitraukė ir tai tęsėsi iki rudens, kai griūnant Vokietijos ir Austrijos - Vengrijos imperijoms paaiškėjo monarchijos baprasmybė. |
1918 m. lapkričio mėn. pradžioje kai Vokietija ir Austrija tapo demokratinėmis respublikomis ir pradėjo realiai veikti vasario 16 -osios Aktas, Stp. Kairys sušaukė VIII LSDP suvažiavimą, kuris visus pakvietė kurti savivaldybes ir organizuoti rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Jis pats išvyko į Uteną, kur sukūrė daugumos valsčių savivaldybes. Leliūnų valsčius Jį išrinko atstovu Utenos apskrities savivaldybei, o ten buvo išrinktas Valdybos pirmuoju pirmininku.
Gruodžio gale į Uteną ateina V. Kapsuko bolševikai, nuo kurių Stp. Kairiui teko bėgti. Išvyko į Kauną ir buvo paskirtas tiekimo ir maitinimo ministru M. Sleževičiaus vyriausybėje. Demokratinių seimų laikais Stp. Kairio veikla buvo tokia įvairi ir taip susijusi su LSDP darbais, kad ją apibūdinti net ir bendrais bruožais nėra lengva. Stp. Kairys buvo LSDP CK nuolatinis pirmininkas, Lietuvos socialdemokratinio judėjimo vienas svarbiausių gairininkų; Steigiamojo Seimo ir visų trijų Seimo socialdemokratų frakcijos lyderis; laikraščio "Socialdemokratas" redaktorius ir daugumos socialistinių laikraščių bei žurnalų vedamųjų autorius; sudėtingiausių idėjų populiarintojas ir naujų požiūrių sumanytojas; LSDP nuostatų įvairiais klausimais formuluotojas; visuomet veiklus partijos konferencijų ir suvažiavimų dalyvis, dažnai deleguojamas atstovauti Socialistų Darbininkų Internacionalo kongresuose bei įvairių kraštų socialistų suvažiavimuose. Dėstydamas socialdemokratų frakcijos deklaraciją Steigiamąjame Seime, Jis sakė: "Vidaus politikoje frakcija pasižada kovoti, kad respublikos valdžia nuo viršūnės iki pašaknių būtų atsakinga prieš demokratinę krašto atstovybę, kad ji dirbtų liaudies naudai... Užsienio politikos atžvilgiu griežtai pabrėžia, kad Lietuvos demokratija gali sėkmingai ginti savo krašto laisvę tik sutardama ir savo siekiais sutapdama su kaimyninių šalių liaudimi, tik pati virsdama savo krašto šeimininke..." |
Stp. Kairys buvo paskutiniojo III Seimo vicepirmininku, ir nepaisant to, kad socialdemokratai kartu su valstiečiais liaudininkais sudarė koalicinę vyriausybę, Jis socialdemokratų frakcijos vardu garantavo, kad: "Naująją valdžią mes vertinsim ne iš žodžių, bet iš jos darbų. Mes remsim naująjį kabinetą, jei jis, kaip žadėjo tuojau imsis uoliai valyti mūsų gyvenimą nuo krikščioniškojo režimo liekanų ir trauks atsakomybėn paaiškėjusius smurtininkus, viešojo turto grobikus, mūsų laisvių žlugdytojus. Mes visu griežtumu palaikysim naują kabinetą, kai jis dės pastangas įgyvendinti Lietuvoje teisėtą demokratinę tvarką ir įtvirtinti politines laisves. Mes remsime vyriausybę, kai ji stengsis mažint valstybės išlaidas nereikalingiems dalykams ir daugiau lėšų skirs švietimui bei ūkiui kelti. Mes palaikysime ją, kai vyriausybė tvirtins mūsų gerus santykius su kitais kraštais ir ypač su Pabaltės valstybėmis, vengdama bet kokių susidūrimų, kurie galėtų grėsti mūsų kraštui karu. Mes palaikysim valdžią, kai ji rūpinsis padėti ūkininkams. Bet kartu mes griežtai reikalausim, kad Lietuvos darbininkų ir naujakurių reikalai būtų patenkinti bent tiek, kiek mūsų supratimu leis ekonominė krašto padėtis..."
Būdamas III Seimo vicepirmininku Jis pirmininkavo 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. posėdžiui, svarsčiusiam 1927 m. Lietuvos biudžetą, kai, pamindami Lietuvos Konstituciją, ginkluoti karininkai - perversmininkai įžengė į Seimo salę, pareikalavo Seimą išsiskirstyti, tuo panaikindami Lietuvoje demokratiją, įvesdami autoritarinį valdymą.
Būdamas III Seimo vicepirmininku Jis pirmininkavo 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. posėdžiui, svarsčiusiam 1927 m. Lietuvos biudžetą, kai, pamindami Lietuvos Konstituciją, ginkluoti karininkai - perversmininkai įžengė į Seimo salę, pareikalavo Seimą išsiskirstyti, tuo panaikindami Lietuvoje demokratiją, įvesdami autoritarinį valdymą.
Po 1926 m. perversmo Stp. Kairys nuo aktyvios politinės veiklos buvo nustumtas. 1929 m. vasario 16 d., už Jo redaguojamą laikraštį "Socialdemokratas" cenzūros buvo areštuotas, ir Vasario 16 -osios Akto principingiausias autorius šventę sutiko Kauno kalėjime.
1923 m. jis vedė prof. P. Leono dukrą Outę, Berno Universiteto studentę. Ji kartu su Stp. Kairiu dalyvavo Socialistų Darbininkų Internacionalo Kongrese, tais pačiais metais vykusiu Hamburge, kur LSDP buvo priimta tikruoju SDI nariu. 1923 metais, pritariant Jo Vasario 16 -osios Akto idėjų bendraautoriui Kauno burmistrui Jonui Vileišiui, Stp. Kairys organizavo Kauno vandentiekio ir kanalizavimo projektavimo ir statybos darbus. Jis pademonstravo, KAD MES GALIME PASIDARYTI PATYS, be belgų, kurie užsiprašė 15 milijonų litų, ir už 7-8 mln. litų atliko net daugiau. Prof. Stp. Kairys buvo vienas geriausių Technikos fakulteto dėstytojų. 1939 m. VDU Technikos fakutetas išleido Stp. Kairio puikiai parašytą ir gerai iliustruotą knygą "Miestų kanalizacija (Kanalizacijos įrengimų projektavimas, statyba ir kanalų tinklo priežiūra. Sodybų kanalizavimas)", už ką Jam buvo suteiktas Vytauto Didžiojo Universiteto garbės daktaro vardas. |
1941 - 1943 m. Prof. Stp. Kairys buvo VDU Statybos fakulteto dekanas. 1943 m. rugsėjo mėn. buvo kalintas tris dienas kartu su kitais VDU senato nariais už senato pasipriešinimą imti studentus į vokiečių 1943 m. lapkričio 25 d. B. Gaidžiūno bute, Kaune susirinkus pirmam VLIK'o posėdžiui, šeimininkas pakvietė Stp. Kairį, kaip vyriausią amžiumi, pirmininkauti. Kitame posėdyje, kur buvo sutartas naujojo organo vardas - Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas - Stp. Kairys buvo išrinktas nuolatiniu jo pirmininku. Jis kaip pirmininkas turėjo tiesioginį ryšį su politine komisija, su Laisvės Armija, o vėliau ir su Vietinės Rinktinės vadovybe.
1944 m. pavasarį gestapas susekė VLIK'ą - prasidėjo areštai. Išvengti arešto pasisekė tik trims: Stp. Kairiui, J. Audėnui ir B. Kazlauskui. Stp. Kairys skubomis pasitraukė iš Kauno į Obelynę, pas prof. Tadą Ivanauską ir saugumo sumetimais kelis kartus keitė gyvenamąsias vietas. Daugiausiai jį globojo bendraminčiai šiauliškiai Sondeckiai, ir ypač Č. Liutikai iš Bubių. Jų padedamas, Stp. Kairys įsigijo vidaus pasą Juozo Kaminsko vardu ir ėmėsi vykdyti drąsų sumanymą - pesikelti per Baltijos jūrą į Švediją kur planavo tęsti užsienyje rezistencinę kovą prieš nacius ir bolševikus. Iš Šiaulių per Kretingą ir Palangą žvejų laivu bandė perplaukti Baltiją. Vokiečiai juos sulaikė.Stp. Kairio nedemaskavo, ir per Liepoją Jis emigravo į Vokietiją, kur atkūrė VLIK'ą emigracijoje ir iki pat mirties dalyvavo jo veikloje.
Varganus paskutiniuosius gyvenimo metus, kankinamas daugelio negalių Stp. Kairys praleido JAV, rašydamas atsiminimus. Mirė 1964. |
Sunki dalia palietė ir Onutę Leonaitę-Kairienę, likusią Lietuvoje. Netrukus ji imta persekioti: 1945 m. pradžioje suimta, pralaikyta dvi savaites kalėjime, bet paleista, o 1948 m. suimta ir išvežta į Sibirą. 1956 m. ji grįžo Lietuvon, Sibiro tremties iškankinta. 1957m. sunkiai susirgo ir 1958 m. birželio mėn. 11 d. Kaune mirė. Palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia savo tėvų.
Žmonos netektį Stp. Kairys skaudžiai išgyveno. Apie Onutės mirtį Stp. Kairys 1958. VI.28. rašė:"Nesu ūmus reaguoti, bet visą laiką gyvenu nuoširdžiu liūdesiu man artimiausiam žmogui... Gera bent tas, kad Onutei buvo lemta grįžti iš Sibiro Tėvynėn, dar kiek pasidžiaugti žmonėmis ir namie atsiskirti su gyvenimu... Gyvensiu atsiminimais, ir ne visiems lemta turėti savoje atmintyje tiek šviesų žmogų su reto gerumo širdimi, kaip buvo Onutė. Mane jos atminimas įpareigoja pateisinti mūsų išsiskyrimą Lietuvoje... Tas bus man ir nusiraminimas, jei pajėgsiu toliau su darbu stumtis".
Vertindamas Stp. Kairio žmogiškąsias savybes, tiksliausiai yra pasakęs Jį gerai pažinojęs Kauno žydų kultūros veikėjas L. Epšteinas: "Jis buvo be kaukės. Jis buvo tuo, kuo yra, kuo buvo... Jo kovos pagrindinis tikslas: per išlaisvintą lietuvių tautą - į laisvą žmoniją. Jis vertas savo Tėvynės sūnus ir vertas žmonijos žmogus. Jis liko ir Nepriklausomoje Lietuvoje toks pat karštas laisvės, lygybės, teisingumo idėjų šalininkas, koks buvo ir anksčiau. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris nepadarė karjeros. Jis neturėjo jokio dviveidiškumo, niekada neapsimeta ir nepataikauja, kalba tai, ką mano, bet mažiausiai apie save... Jo darbštumas - pavyzdingas, jis dirba daugiau negu sąžiningai". |
Jis buvo vienas iš tų dviejų 20 -ties Signatarų, kategoriškai atsisakiusių pasiimti "palivarką" žemės už Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo skiriamas pagal Steigiamojo Seimo 1922 metų nutartį. Stp. Kairys ir M. Biržiška šią nutartį laikė nedoru sprendimu. Kairys atsisakė ir premijos iš Kauno savivaldybės už vandentiekio ir kanalizacijos ekonomišką ir efektyvų pravedimą. Jis laikė, kad Kaunas per daug neturtingas miestas, kad švaistytųsi tokiais pinigais.
Bet vos tik sutaupęs iš savo atlyginimo 8000 litų atidavė juos savo gimtojo Užunevėžio kaimo mokyklos statybai. Praktiškai jis pastatė mokyklą, tuo parodydamas savo nuostatą, kad jaunimo švietimas yra svarbiausias Lietuvos išlikimo ir ateities garantas.
Būdamas gilaus strateginio mąstymo, jausdamas visuomenės raidos tendencijas, jau pirmaisiais pokario metais suprato Lietuvos okupacijos ilgalaikiškumą. Kaip Nobelio taikos premijos laureatas Willi Brandt'as kvietė vokiečius pasukti veidu į Rytus, taip dar anksčiau Stp. Kairys kvietė emigracijos lietuvius PASISUKTI VEIDU Į LIETUVĄ. Prezidentas Valdas Adamkus rašo:
"Turbūt svarbiausias "Santaros - Šviesos" nuopelnas - pastangos tiesti bendradarbiavimo su okupuotos tėvynės inteligencija tiltus. Mes paskelbėme šūkį "Veidu į Lietuvą!", dėl kurio išeivijos politinės organizacijos mus norėjo kone nukryžiuoti. Šiuos žodžius pirmasis buvo ištaręs Lietuvos Nepriklausomybės signataras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Steponas Kaminskas - Kairys, tik santariečiai jo užmirštam posakiui suteikė konkrečią prasmę ir panaudojo kaip savo vėliavą."
Stp. Kairys 1957 m. laiške londoniečiui J. Vilčinskui, dėl kontaktų su atvažiuojančiais iš Lietuvos, rašo:
"Neabejoju, kad ilgesnių metų rėžimo praktika ir jo išdavos Lietuvoje turėjo pažadinti opozicinę mintį net ir pas tuos, kurie į komunistus buvo įsitraukę "galutinai", degindami tiltus bet kuriam grįžimui. Vengrijos ir Lenkijos įvykiai turėjo ir pas mus tą atsigavimo mintį suaktyvinti gal būt iki veikimo. Tai yra nebesulaikomas komunizmo irimo procesas ir pas mus...
Jei mes laukiame tautos išsilaisvinimo jos pačios pastangomis, turime derinti ir savo čia galimus žygius su tuo, kas pačiame krašte daroma tam pačiam tikslui ir, suprantama, ieškoti ir palaikyti kontaktą su tais krašte, su kuriais mums būtų pakeliui. Nesibijokime pasakyti, kad sąjungininkų galime susilaukti ir, "išdavikų" tarpe. Ypatingai mes, socialdemokratai...
Suprantama, kad mūsų "veiksmai" iš būtinumo, ir viešai reikšdamiesi, negali keisti savo pozicijos, laikydami savo uždaviniu kovą už visišką išsilaisvinimą. Mes to paties siekiame, bet savo veiklos taktikoje galime ir, manau, privalome būti "laisvesni", nebijoti kontaktais su net rėžimo žmonėmis susitrefninti, jei per tuos kontaktus galėtume juos paveikti ir pagaliau laimėti mūsų nusistatymui, mūsų siekiamas. Dėl to ir mūsų vertinimas įvykių Lietuvoje mūsų spaudoje turi būti realus ir teisingas: bloga vadinti blogu ir teigiama teigiamu..."
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
SIGNATARŲ NAMAI
STEPONO KAIRIO FONDAS
Bet vos tik sutaupęs iš savo atlyginimo 8000 litų atidavė juos savo gimtojo Užunevėžio kaimo mokyklos statybai. Praktiškai jis pastatė mokyklą, tuo parodydamas savo nuostatą, kad jaunimo švietimas yra svarbiausias Lietuvos išlikimo ir ateities garantas.
Būdamas gilaus strateginio mąstymo, jausdamas visuomenės raidos tendencijas, jau pirmaisiais pokario metais suprato Lietuvos okupacijos ilgalaikiškumą. Kaip Nobelio taikos premijos laureatas Willi Brandt'as kvietė vokiečius pasukti veidu į Rytus, taip dar anksčiau Stp. Kairys kvietė emigracijos lietuvius PASISUKTI VEIDU Į LIETUVĄ. Prezidentas Valdas Adamkus rašo:
"Turbūt svarbiausias "Santaros - Šviesos" nuopelnas - pastangos tiesti bendradarbiavimo su okupuotos tėvynės inteligencija tiltus. Mes paskelbėme šūkį "Veidu į Lietuvą!", dėl kurio išeivijos politinės organizacijos mus norėjo kone nukryžiuoti. Šiuos žodžius pirmasis buvo ištaręs Lietuvos Nepriklausomybės signataras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Steponas Kaminskas - Kairys, tik santariečiai jo užmirštam posakiui suteikė konkrečią prasmę ir panaudojo kaip savo vėliavą."
Stp. Kairys 1957 m. laiške londoniečiui J. Vilčinskui, dėl kontaktų su atvažiuojančiais iš Lietuvos, rašo:
"Neabejoju, kad ilgesnių metų rėžimo praktika ir jo išdavos Lietuvoje turėjo pažadinti opozicinę mintį net ir pas tuos, kurie į komunistus buvo įsitraukę "galutinai", degindami tiltus bet kuriam grįžimui. Vengrijos ir Lenkijos įvykiai turėjo ir pas mus tą atsigavimo mintį suaktyvinti gal būt iki veikimo. Tai yra nebesulaikomas komunizmo irimo procesas ir pas mus...
Jei mes laukiame tautos išsilaisvinimo jos pačios pastangomis, turime derinti ir savo čia galimus žygius su tuo, kas pačiame krašte daroma tam pačiam tikslui ir, suprantama, ieškoti ir palaikyti kontaktą su tais krašte, su kuriais mums būtų pakeliui. Nesibijokime pasakyti, kad sąjungininkų galime susilaukti ir, "išdavikų" tarpe. Ypatingai mes, socialdemokratai...
Suprantama, kad mūsų "veiksmai" iš būtinumo, ir viešai reikšdamiesi, negali keisti savo pozicijos, laikydami savo uždaviniu kovą už visišką išsilaisvinimą. Mes to paties siekiame, bet savo veiklos taktikoje galime ir, manau, privalome būti "laisvesni", nebijoti kontaktais su net rėžimo žmonėmis susitrefninti, jei per tuos kontaktus galėtume juos paveikti ir pagaliau laimėti mūsų nusistatymui, mūsų siekiamas. Dėl to ir mūsų vertinimas įvykių Lietuvoje mūsų spaudoje turi būti realus ir teisingas: bloga vadinti blogu ir teigiama teigiamu..."
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
SIGNATARŲ NAMAI
STEPONO KAIRIO FONDAS